19:00
FESTIVALIO UŽDARYMAS. Šokio spektaklis „Vėliavos“ Paula Rosolen / Haptic Hide (Vokietija)
Choreografija, režisūra: Paula Rosolen
Koncepcija: Paula Rosolen, J.M. Fiebelkorn
Šviesų dizainas: Tanja Rühl
Atlikėjai: Douglas Bateman, Léonard Engel, Cindy Hammer, Maria Kobzeva, Stephan Quinci
Muzika: Nicolas Fehr
Scenografija ir kostiumai: Michaela Kraft
Dramaturgija: Ingrida Gerbutavičiūtė
Prodiusuota: Haptic Hide gUG
Ko prodiuseriai: Künstlerhaus Mousonturm as part of the Rhein-Main dance platform and the alliance of international production houses and HELLERAU - European Center for the Arts.
Finansuota: NATIONALE PERFORMANCE NETZ - Co-production funding for dance by the Federal Government Commissioner for Culture and the Media based on a decision by the German Bundestag and the Hessen State Ministry for Higher Education, Research and the Arts.
Su parama: Quartier am Hafen, Argentinian General Consulate Frankfurt am Main and Morishita Studio / The Saison Foundation Tokyo. Paula Rosolen / Haptic Hide is funded by the cultural office of the city of Frankfurt am Main as part of the multi-year funding.
Trukmė: 90 min.
Premjera: 2020-02-01 Künstlerhaus Mousonturm, Frankfurte, Vokietijoje (DE)
Vieta: Kultūros fabrikas (Bangų g. 5A)
https://haptic-hide.com/en/about-Paula-Rosolen.html
Vėliavos yra integrali mūsų gyvenimo dalis. Jos liudija mūsų priklausomybę arba narystę: nuo futbolo komandos iki tautos, nuo religinio judėjimo iki politinės partijos. Kartais jos tiesiog ženklina daiktus ar objektus, kurie atkreipia mūsų dėmesį, deklaruoja atgrasymą arba leidimą. Vėliavas mojuojame ore ir naudojame komunikuoti jūroje, kai niekas kitas neveikia. Nors šiandien palydovų ir interneto dėka žmonės gali bendrauti per atstumą realiuoju laiku, vėliavos vis tiek išlieka svarbios trumpiems pranešimams perduoti.
Būtent todėl Frankfurte gyvenanti choreografė Paula Rosolen naujausiame savo darbe fokusuojasi į šią dažnai pamirštą komunikacijos priemonę. Ji sukuria keletą semiotinių sistemų tam, kad sukurtų savo pačios vizualinę kalbą, reikalingą žinutės perdavimui tarp šokėjų ir tarp jų bei auditorijos. Teatras tampa eksperimentine aikštele, kurioje esminiai komunikacijos principai – įskaitant nesusipratimus ir neteisingai nukreiptą informaciją – gali būti žaismingai išgyventi net ir dvinarių kodų amžiuje.
Paula Rosolen šokį studijavo Frankfurto muzikos ir scenos menų universitete ir įgijo choreografijos magistro laipsnį Justus Liebig universitete Giessene. Savo kūriniuose ji trina ribas tarp šokio, performanso, muzikos ir teatro. P. Rosolen siekia, kad šokis, būdingas populiariajai kultūrai ir kasdieninei veiklai, būtų matomas. Šie dalykai visada analizuojami iš kiek nutolusio požiūrio taško ir paprastai įvertinami užsienio kontekste. Pavyzdžiui, savo darbe „Aerobika! - 3 veiksmų baletas“ (2015 m.) ji nagrinėjo JAV oro pajėgoms sukurtą fitneso treniruočių formą. Už šį kūrinį P. Rosolen buvo apdovanota 1-ąja vieta tarptautiniame Paryžiaus „Théâtre de la Ville“ ir Reno „Musée de la danse“ organizuotame konkurse „Danse Élargie“ ir pakviesta jį pristatyti 2016 m. Vokietijos šokio platformoje. „Lėlėse“ (2016 m.) ir „PUNK‽“ (2018 m.) ji tęsė lėlininkų judesių tyrinėjimą ar Punk roko pėdsakų paieškas. Spektaklyje „Vėliavos“, ko-prodiusuotame kartu su „HELLERAU“ – Europos menų centru ir „Künstlerhaus Mousonturm“, pridėtas dar vienas analizės sluoksnis. Šį kartą tai ne tik judėjimo medžiaga, bet ir komunikacinė vėliavų bei ženklų sistema, esanti mūsų įprastame gyvenime.
Jos darbai buvo parodyti deSingel menų programoje Antverpene, Bazelio teatrų festivalyje, Paryžiaus teatre, Musée de la danse Renne mieste, Europos šiuolaikinio šokio festivalyje Lenkijoje, Centro Cultural de la Cooperación Buenos Airėse, Künstlerhaus Mousonturm Frankfurte, Sophiensæle ir Akademie der Künste Berlyne, ZKM Karlsruhe, Wiesbadeno muziejuje, Kampnagel Hamburge, „Dance New Air“ festivalyje Tokijuje.
Paula Rosolen yra rezidavusi Goethe instituto „Villa Kamogava“ Kiote, K3 choreografijos centre Hamburge, „Workspace Brussels“, Heseno valstybiniame balete ir „Saison“ fonde Tokijuje.
Foto: Jörg Baumann
